Uþmerktø pilnaties akiø aðaros sukûrë veidrodá prietemos lopðyje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinëj ðviesoj, sudrumsèia, sujudina mane.
Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia verèia þvelgti á save: o jûs manët, kad tai veidrodis atspindintis iðoræ.
Jame netelpa kà að prisimenu ir neprisimenu, kà svajojau ir màsèiau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino iðkeltame ið samanø akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli bûties ðeðëlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprëpiamame akmenyje.
Gerai jei jis atspindës bent mano ir akmens vienovæ.