Tarp tamsiø miðkø klaidþiojo dvasia, Ji liûdna ir pikta, Klajoja nerasdama vietos Apleista ir pamirðta. Jos kûnas graþiausios merginos, Bet vidus piktos gyvatës, Medeinës tamsioji pusë, Griaunanti gamtos jëga.
Jos merginos vilioja savo kerais Pasiklydusius miðke, Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal, Nesulauks ryto auðros. Mirties buèiniai piktøjø gyvaèiø Praþudo beprasmes sielas, Ir jei matai Ugná jos akyse Tu eisi kartu...
Silpnieji triumfuoja, Iðsekusi jos galia Liûdna ir pikta... Kirsk, Medeine, kirsk!